Marijampolės „Sūduvos“ futbolininkai tęsia puikų pasirodymą UEFA Europos lygos atrankos varžybose. Suvalkijos ekipa atsakomosiose trečiojo etapo rungtynėse 2:1 nukovė Tel Avivo „Maccabi“ ir trečius metus paeiliui pateko į lemiamą atrankos etapą.

Marijampoliečiai prieš savaitę laimėjo ir pirmąsias rungtynes, kai „Netanyah“ stadione Izraelyje varžovus taip pat palaužė 2:1.

Šįkart „Sūduva“ į priekį išsiveržė dar 12-ąją minutę, po to, kai įvartį po rikošeto su varžovų žaidėju pelnė Mihretas Topčagičius. Skirtumą dar pirmajame kėlinyje po dar vieno rikošeto padvigubino Paulius Golubickas.

Nors po pertraukos „Maccabi“ surengė daugybę atakų, Izraelio čempionai pasiekė vos vieną įvartį, kai 86-ąją minutę pasižymėjo Nickas Blackmanas. Nepaisant to, „Sūduva“ išlaikė pranašumą ir žengė į ketvirtąjį etapą.

Jame Marijampolės ekipa žais prieš Budapešto „Ferencvaros“ klubą iš Vengrijos. Jei Lietuvos čempionai sugebėtų triumfuoti ir šiame etape, jie pirmą kartą Lietuvos futbolo istorijoje patektų į Europos lygos grupių etapą.

FK “Sūduva” dar kartą įrodo, kad svarbiausia ne milijonai, šalies dydis ir gyventojų skaičius, o tikėjimas ir nuoseklus darbas.

The post „Sūduva“ triumfuoja: antrą kart 2:1 nugali Tel Avivo “Maccabi” ekipą ir žengia toliau appeared first on Sūduvos Gidas.

The post Keramikos šventė appeared first on Sūduvos Gidas.

Netrukus bus minima reikšminga miesto savivaldos data – Marijampolės miesto Tarybos šimtmetis. Per istorijos verpetus išliko nemažai įdomių to laikotarpio faktų, bei pastatas (J. Basanavičiaus a. 16), kuriame posėdžiavo pirmoji Marijampolės Taryba.  

Šis mūrinis dviejų aukštų namas buvo pastatytas 1894 metais, po Marijampolės centrinę aikštę nusiaubusio gaisro, kurio metu sudegė čia stovėjęs kitas mūrinis namas, matyt, iškilęs dar LDK laikais (minimas 1782 m. miesto surašyme). Beje, senesnio pastato vaizdas yra užfiksuotas 1866 metų nuotraukoje, kurią Sankt Peterburgo archyvuose aptiko fotografijos istorikas Dainius Junevičius. Naujesnio statinio projekto autorius – apskrities architektas Valerijus Vikentijus Rybarskis. Pastato frontone ilgą laiką buvo matoma ir statybos data – 1894, kurią 1983 metais sunaikino nevykėliai, rekonstravę rytinę aikštės pusę.

Iki gaisro prie namo kieme šliejosi didelis medinis pastatas – jame 1867 metais veiklą pradėjo Marijampolės gimnazija. Čia teko mokytis ir lietuvių tautos patriarchui Jonui Basanavičiui. Direktorius ir mokytojai naudojosi darbo kabinetais, įrengtais pagrindiniame mūriniame pastate, o moksleiviai mokėsi mediniame priestate. Mokslai Sūduvos krašto jaunuolius vis labiau viliojo ir priestatas jau nebetalpino visų norinčiųjų  mokytis – teko prie Kauno gatvės statyti naujus rūmus, į juos gimnazija persikraustė 1870 metais.

Pirmasis iki šiol išlikusio namo savininkas nėra žinomas. Kadangi namas (ar tik jame buvusi salė) iki Pirmojo pasaulinio karo vadintas Haskehenės namu (ar sale), tai reikia manyti, kad namas priklausė tokią pavardę turėjusiems žmonėms. Vietiniai šnekėjo, kad Haskehenai nebuvo žydų tautybės žmonės – jų protėviai kažkada gal būt gimę Suomijoje ar Estijoje.

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą namą nupirko pasiturinčių lietuvių Petronėlės ir Adomo Babarskų šeima, susilaukusi penkių vaikų (1913 metais Adomas Babarskas jau gyveno šiame name). Tuomet name veikė „Žiburio“ draugijos arbatinė. Sūnus  Simas Babarskas, išėjo savanoriu į Lietuvos kariuomenę, vėliau dirbo fizinio lavinimo mokytoju Rygiškių Jono gimnazijoje.  Vytautas Babarskas tarnavo locmanu Klaipėdoje.  Alfonsas Babarskas dirbo finansininku revizoriumi Kaune.

Adomo Babarsko namo salėje 1918 m. lapkričio 19 d. posėdžiavo pirmoji Marijampolės miesto Taryba, susidėjusi iš 21 asmens. Pirmąjį posėdį pradėjo daktaras Eliziejus Draugelis, ėjęs Marijampolės apskrities komisaro pareigas. Vyrai išrinko penkių asmenų Tarybos prezidiumą ir jo laikinąjį pirmininką E. Draugelį, kuris realiai ėjo miesto burmistro pareigas. Tačiau burmistru jis sąmoningai nesivadino, nes dar nuo vokiečių okupacijos laikų tokias pareigas turėjo vokietis Bajerhoferis.

Tačiau naujajai Tarybai dirbti nebuvo lengva – kairieji, sekdami aplinkinių miestų ir miestelių pavyzdžiu, taip pat siekė užimti valdžią. Apie tai įdomiai tarpukario spaudoje rašė tų įvykių liudininkas, Meškučių kaimo gyventojas J. Kurtinaitis.

„Marijampolėje 1918 m. gruodžio mėnesį buvo suruošta kairiųjų demonstracija, paminėti dekabristų sukilimą Rusijoje. Pirmiausiai iniciatoriai sušaukė darbininkų mitingą dabartinėje J. Basanavičiaus aikštėje, ties Babarskio namais (dabar J. Basanavičiaus a. 16   – B.M.); į balkoną išėjo kalbėtojai ir iškabino raudoną vėliavą. Bet vokiečiai atėmė raudoną vėliavą ir susirinkusius išvaikė. Už kokių 2 – 3 valandų vėl pradėjo į aikštę žmonės rinktis, ir to paties balkono agitatoriai ėmė garsiai šaukti, kad mitingas leistas ir iškabino vėliavą.

Vienas pranešėjas pasveikino susirinkusius pabrėždamas, kad pasibaigė ne tik karas, bet ir carizmas: darbo žmonės gali džiaugtis iškovota laisve organizuoti savo valdžią ir miliciją. Siūlė steigti revoliucinius komitetus ir perimti iš okupantų valdžią. Kalbų buvo daug, bet jos visos vedė į vieną centrą – niekinti kunigus ir Valstybės Tarybą. Aš kaip tik buvau grįžęs iš Mokolų – Šunskų valsčiaus raštinės – tą dieną ir buvo suformuotas valsčiaus komitetas. Kaimuose persvara buvo „tarybininkų“ pusėje. Iš valsčiaus sueigos žmonės patekę į šį mitingą ir išgirdę tokias kalbas – kaip žemės gauti ir darbdavių neklausyti – pradėjo grūstis ir diskutuoti. Mitingo ruošėjai pamatę, kad minia nerimsta ir vokiečiai gali pradėti daryti tvarką, ėmė žmones raminti, nes jokių nutarimų čia dar nebus daroma. Pagaliau pasiūlė visiems pereiti miesto gatvėmis. Nuleido vėliavą ir pradėjo rikiuotis. Keletas vyrų ir merginų pradėjo prie krūtinių segti raudonus kaspinus. Senesnieji – ypatingai kaimiečiai – šalinosi ir liko tik apie 200 žmonių, kurie sustojo po du ir dainuodami revoliucines dainas nuėjo Kęstučio gatve į Laisvės aikštę (dabar turgavietė Laisvės – V. Kudirkos gatvių kampe – B.M.) ir išsiskirstė. Po šio komunistų mitingo sukruto ir tautiškoji visuomenė – darbas jau užvirė didesniu mastu“.

Tarpukariu pastate veikė Lietuvos ūkio bankas, arbatinė, o nuo 1925 m. ir savivaldybės vaistinė. Namo savininkai Jadvyga ir Alfonsas Babarskai 1942 – 1945 m. gelbėjo žydų vaikus ir už tai pripažinti Pasaulio tautų teisuoliais. Šis faktas įamžintas ir paminklinėje lentoje, atidengtoje 2018 metais.

Po 1983 m. šio istorinio pastato rekonstrukcijos nepakito tik jo fasadinės dalies parametrai, tačiau kai kurios kitos erdvės „išaugo“.  Tačiau autentiškoji dalis vis dar mena prieš šimtmetį vykusius įvykius ir Marijampolės savivaldos ištakas.

Benjaminas Mašalaitis

The post Pastatas menantis Marijampolės gimnazijos ir miesto savivaldos pradžią appeared first on Sūduvos Gidas.

The post Tarptautinėje astronomijos ir astrofizikos olimpiadoje iškovotas bronzos medalis appeared first on Sūduvos Gidas.

Pauliaus Jankūno karjera Lietuvos vyrų rinktinėje artėja prie dvidešimtmečio. Per tuos metus reprezentacinėje Lietuvos ekipoje kaunietis ragavo ir šilto, ir šalto, ir saldaus, ir aitraus. Per rungtynes su serbais praėjusį pirmadienį kairiarankis 35 metų puolėjas visiems įrodė, kad parako turi dar daug. Atakavęs be klaidų kaunietis įmetė 13 taškų ir surinko 18 naudingumo balų, Lietuvos ekipoje šiuo rodikliu nusileisdamas tik Jonui Valančiūnui.

Skaniausia savo akimirka P. Jankūnas vadina pasaulio čempionato bronzos medalį 2010 metais Turkijoje.

„Visos pergalės būna skaniausios. Aišku, medaliai. Visiems labai įstrigę 2010-ieji. Man taip pat. Buvo įspūdinga atmosfera. Ir rinktinės žaidimas buvo pergalingas ir patrauklus žiūrovams. Buvo tikrai smagu žaisti Lietuvos rinktinėje. Visi kiti medaliai taip pat buvo labai „skanūs”, – prisiminė Paulius Jankūnas, Lietuvos vyrų rinktinėje debiutavęs 2005 metais Europos čempionate Serbijoje.

Tada į rinktinę 21-erių krepšininkas atvyko jau tavęs pasaulio jaunimo čempionu – drauge su Renaldu Seibučiu.

„Daug jaudulio, daug baimės buvo. Nes vis tiek – jaunas žaidėjas atvažiuoji – „Žalgiryje” tik pradėjęs žaisti ir jau į rinktinę kviečia. Šalia – visi geriausi Lietuvos krepšininkai, visos legendos. Buvo jaudulio ir baimės, tačiau, kai pradėjau sportuoti ir pamačiau, kad jie yra normalūs žmonės… Su visais viskas gerai, atmosfera tikrai įspūdinga. Po truputį įsijaučiau, įsivažiavau”, – pasakojo P. Jankūnas.

205 cm ūgio veterano dėl traumų nebuvo tarp 29 krepšininkų, kurie iškovojo Lietuvai kelialapį į Kinijoje netrukus prasidėsiantį pasaulio čempionatą. Tačiau P. Jankūnas stebėjo visas kovas.

„Daug žaidėjų buvo. Vieni žaidė per vienus langus, kiti per kitus. Šaunuoliai vyrai – padarė darbą, kurį turėjo padaryti – atvedė komandą į pasaulio čempionatą. Tie, kurie gavo šansą, visi juo pasinaudojo. Visi parodė save. Ir trenerių štabui suteikė informacijos ateičiai – koks jų žaidimas, kaip tinka prie sistemos. Be abejo, tie langai yra dviprasmis dalykas – gal nėra tobuliausia sistema. Tačiau ne žaidėjai nustato tą sistemą”, – kalbėjo veteranas.

Šią vasarą grįžęs į rinktinę jis rado naujovę – komandos virtuvės šefą Svajūną Jarmalą, kuris rūpinasi visos ekipos mityba. Tačiau didžiulio skirtumo krepšininkų valgiaraštyje P. Jankūnas nepastebėjo.

„Ir rinktinės, ir klubo valgiaraštis yra labai panašus. Profesionalūs sportininkai, krepšininkai valgo daugmaž tą patį. Salotas, vištieną, žuvį, makaronus, ryžius. Nebūna nei daug padažų, nei prieskonių. Tai kitoks maistas, nei renkiesi atostogų metu. Nesakau, kad jis neskanus, tiesiog jis pritaikytas profesionalaus sportininko dietai”, – teigė P. Jankūnas.

 Paklaustas, ką mieliau rinktųsi – tortą ar mėsą, ilgametis rinktinės žaidėjas atsakė kiek netikėtai.

 „Nei tą, nei tą. Dabar stengiuosi atprasti, labai sumažinau kiekį, tačiau man labai patinka duona. Be abejo, jei kas nors įdeda torto, galiu jį suvalgyti. Tačiau jei šalia yra kelios riekelės duonos, man tai labiau imponuoja. Suprantu, kad negaliu daug tokio smagumo leisti”, – sakė P. Jankūnas.

The post Paulius Jankūnas: apie duoną, langus ir rinktinę appeared first on Sūduvos Gidas.

Remiantis Lietuvos statistikos departamento duomenimis, matomos aiškios cigarečių importo, legalaus tabako gaminių suvartojimo ir sergamumo kai kuriomis su rūkymu susijusiomis ligomis (kraujotakos ir kvėpavimo sistemų) augimo tendencijos.

Tačiau žmonių supratimas apie tabako gaminių žalą vis didėja, tad nuolat stengiamasi ieškoti alternatyvų konvenciniams tabako gaminiams. Viena iš jų – elektroninės cigaretės. Šios kuriamos kuo panašesnės į įprastas cigaretes, kad jas atstotų ir imituotų įpras­tinio rūkymo metu patiriamus pojūčius.

E-cigaretės apima įvairių formų prietaisus, kurių pagalba vartotojas įkvepia garų aerozolį iš įkaitinto e-cigarečių skysčio, kuris dažniausiai susideda iš nikotino (Lietuvos Respublikos Tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių įstatymas nurodo, kad pateikiamų rinkai elektroninių cigarečių pildyklėse nikotino turinčiame skystyje nikotino turi būti ne daugiau kaip 20 miligramų viename mililitre skysčio), propilenglikolio, glicerolio, skonį (saldaus, sūraus, kartaus, rūgštaus ir pan.) ir kvapą suteikiančių medžiagų (šiuo metu prekyboje galima rasti daugiau kaip 7000 aromatų) ir kitų priedų.

Tipinės elektroninės cigaretės susidaro iš LED indikatoriaus, kuris šviečia cigaretės garinimo ar įtraukimo metu, baterijos, mikroprocesoriaus, kuris valdo kaitinimo elementą ir LED indikatorių, jutiklio, kuris nustato, kada rūkantysis įtraukia, kaitinimo elemento, kuris išgarina elektroninį skystį su nikotinu bei talpyklos. Pirmame paveikslėlyje pavaizduota tipinės elektroninės cigaretės sandara ir slypintys pavojai, kurie nebūtinai susiję su elektroninių skysčių chemine sudėtimi.

Vis dar nėra atlikta pakankamai tyrimų, kurie įrodytų, jog elektroninės cigaretės yra nekenksmingos, todėl manoma, kad jų įtaka žmogaus sveikatai yra panaši kaip klasikinių cigarečių. Nėra visiškai nežalingo rūkymo būdo, todėl  pakeitus įprastas tabako cigaretes cigaru, pypke, kaljanu ar elektronine cigarete, neišvengsime su rūkymu susijusios rizikos sveikatai. Tabako dūmuose randama per 4000 cheminių junginių, iš kurių net keli šimtai laikomi kenksmingais sveikatai, o apie 40 iš jų yra patvirtinti kancerogenais, kurie sukelia vėžį ar skatina jo vystymąsi. O kas slypi elektroninių cigarečių iškvėpiamame aerozolyje? Paprastai tai nikotinas, įvairūs lakūs organiniai junginiai, kietosios dalelės, sunkieji metalai, įvairūs skonio ir kvapo stiprikliai bei įvairios kancerogeninės medžiagos (2 pav.). Nereikia būti chemiku, kad, panagrinėjus aerozolio sudėtį, suprastum, jog elektroninės cigaretės visgi nėra toks jau nekaltas konvencinių cigarečių pakaitalas.

Rūkyti ar ne – kiekvieno žmogaus asmeninis pasirinkimas. Visgi vertėtų nepamiršti ir aplinkinių, kurie supa rūkančiuosius, nes didele problema išlieka pasyvus rūkymas. Viena valanda prirūkytoje patalpoje yra prilygsta vienai surūkytai cigaretei. Tabako dūmams ypač jautrūs vaikai. Jie dažniau serga astma, kvėpavimo takų infekcinėmis ligomis, vidurinės ausies uždegimu. Staigios kūdikių mirties sindromas taip pat yra susijęs su pasyviu rūkymu.

Siekiant sumažinti galimų toksinių medžiagų, kietų dalelių ir metalų (Ni, Cd, Pb, Cr) dulkių kiekį iš elektroninių cigarečių, Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos (NVSPL) specialistai pataria:

• nekaitinti elektroninės cigaretės be skysčio ir neperkaitinti elemento;
• reguliarai keisti kaitinimo elementus naujais;
• įsigyti elektronines cigaretes ir jų pildyklių skysčius tik iš patikimų tiekėjų.

Pagal Sveikatos apsaugos ministerijos įsakymą NVSPL yra tiriamas elektroninių cigarečių skystis. Šio tyrimo tikslas – nustatyti nikotino kiekį, kad jis neviršytų nustatytų normų. Taip pat laboratorijoje atliekamas nikotino, propilenglikolio ir glicerolio kiekio nustatymas dujų chromatografijos metodu elektroninėse cigaretėse.

NVSPL informacija

The post Ar tikrai elektroninės cigaretės nekaltesnės už įprastas? appeared first on Sūduvos Gidas.

Žaltyčio ežeras ir jo pelkėtos pakrantės saugomi jau nuo 1960 m., čia įsteigus ornitologinį draustinį. Dabar ežeras turi botaninio zoologinio draustinio statusą, yra Natura 2000 teritorija ir kaip visas Žuvinto biosferos rezervatas įrašytas į UNESCO programos Žmogus ir biosfera Pasaulinį biosferos rezervatų sąrašą.

Žaltyčio botaninis–zoologinis draustinis (410 ha) yra pietvakarinėje biosferos rezervato dalyje, saugo gausia ornitofauna pasižymintį tipinį eutrofinį Žaltyčio ežerą su būdinga augalija ir gyvūnija. Vandens paukščiams ši teritorija svarbi kaip perėjimo ir apsistojimo migracijų metu vieta.

Svarbu žinoti

Žaltytyje leidžiama tik poledinė žvejyba žiemą, kitu metų laiku žvejoti draudžiama. Vasarą galima nusimaudyti ežero pakrantėje, tačiau ilgesnis stovyklavimas, palapinių statymas draudžiamas. Dėkojame, jei šią vietą paliksite švaresnę, nei radote.

Marijampolės TIC informacija 

The post Žaltyčio botaninis–zoologinis draustinis appeared first on Sūduvos Gidas.

Siekiant, kad kuo daugiau žmonių turėtų galimybę išsivaduoti iš priklausomybės nuo narkotikų ir psichotropinių medžiagų, dešimtyje savivaldybių trejus metus bus finansuojami vadinamieji žemo slenksčio paslaugų projektai. Jų metu priklausomi žmonės stacionariuose ir mobiliuose kabinetuose galės pasitikrinti dėl žmogaus imunodeficito viruso (ŽIV), hepatito C, panaudotus švirkštus, adatas bei tvarsliavą pasikeisti steriliais, taip pat gaus įvairiapuses konsultacijas, kaip pradėti aktyvų gydymąsi.

Sveikatos apsaugos viceministrės Linos Jaruševičienės teigimu, projektai yra skirti prevencijai. Jais bus siekiama padėti vartojantiems narkotikus nuo infekcinių ligų apsisaugoti patiems ir padėti apsaugoti artimuosius, taip pat daug dėmesio bus skiriama sergančiųjų skatinimui suprasti ligą ir priimti ryžtingą sprendimą gydytis.

„Svarbu, kad žmonės, sergantys priklausomybe nuo narkotikų ir psichotropinių medžiagų, įvairiapusę pagalbą gautų kuo arčiau jų, atpažįstamose ir lengvai pasiekiamose vietose, kitaip tariant, kad sergantieji nejaustų baimės ar diskomforto peržengti stacionaraus ar mobilaus kabineto slenkstį, o atvirkščiai – suprastų, kad tai gali išgelbėti jų ir jų artimųjų gyvybes.  Džiaugiuosi, kad savivaldybės, suprasdamos, jog tik bendros visų pastangos, realios pagalbos priartinimas, o kartu ir dialogo su priklausomais žmonėmis užmezgimas yra vienintelis kelias mažinti problemos mastus Lietuvoje, ėmėsi tokių projektų įgyvendinimo“, – sako L. Jaruševičienė.

Anot jos, Europos socialinio fondo lėšomis tokie projektai finansuojami pirmą kartą. Jiems įgyvendinti skirta daugiau nei 1,4 mln. eurų. Kabinetai duris sergantiems priklausomybe nuo narkotikų atvers Ukmergėje, Švenčionyse, Visagine, Vilniuje (įskaitant rajoną) Kėdainiuose, Alytuje, Kaune, Mažeikiuose, Klaipėdoje, Šiauliuose.

Numatyta, kad, siekiant mažinti riziką užsikrėsti per kraują ar kitus kūno skysčius plintančiomis infekcijomis, žmonės tiek stacionariuose, tiek mobiliuose kabinetuose galės pasikeisti naudotus švirkštus, adatas bei tvarsliavą steriliais, taip pat jiems bus dalijami prezervatyvai, dezinfekcijos priemonės. Be to, čia bus galima atlikti greituosius ŽIV ir hepatito C testus.

Taip pat, įgyvendinant šiuos projektus, kabinetų darbuotojai skatins žmones atsisakyti narkotinių ir psichotropinių medžiagų vartojimo, sieks įtraukti juos į reabilitacijos, resocializacijos, metadono programas, taip mažinant su narkotikų vartojimu susijusias neigiamas socialines, ekonomines ir kitas pasekmes visuomenei.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos informacija

The post Kenčiantiems priklausomybę nuo narkotikų – įvairiapusiška pagalba appeared first on Sūduvos Gidas.

Žemės ūkio ministerija kviečia maisto gamintojus dalyvauti Kokybiško maisto šventės apdovanojimų konkurse „Kokybe paženklintas maistas“.

Konkursas skirtas didinti Europos Sąjungos lygiu pripažintų maisto produktų su saugoma kilmės vietos nuoroda (SKVN), saugoma geografine nuoroda (SGN) ar garantuoto tradicinio gaminio (GTG) nuoroda, ekologiškų ir pagal nacionalinę žemės ūkio ir maisto kokybės sistemą pagamintų produktų (NKP) žinomumą ir vartojimą.

„Rinkdami ir apdovanodami kokybės ženklu paženklintus maisto produktus skatiname gamintojus, tuo pačiu didindami ir tokių produktų žinomumą. Siekiame, kad vartotojas parduotuvėje lengvai atpažintų maisto produktus su kokybės ženklu, ir tai būtų jo pirmasis pasirinkimas“, – sako žemės ūkio ministro patarėja Vitalija Jankauskaitė–Milčiuvienė.

Daugiau informacijos apie konkursą rasite yra čia.

Prašymą dalyvauti konkurse ir visus reikalingus dokumentus iki rugpjūčio 26 d. prašome siųsti el. p. kokybepazenklintasmaistas@gmail.com

Kilus klausimams skambinti tel.:+370 609 10833.

Nugalėtojai bus apdovanoti specialiais konkurso prizais Kokybiško maisto šventėje, kuri vyks rugsėjo 26 d.

Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos informacijos informacija

The post Gamintojai kviečiami dalyvauti konkurse „Kokybe paženklintas maistas“ appeared first on Sūduvos Gidas.

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie SADM (toliau – Tarnyba) teritoriniai skyriai visoje Lietuvoje vaiko teisių apsaugą užtikrina visą parą, poilsio ir švenčių dienomis. Tarnybos teritoriniuose skyriuose nedarbo valandomis, poilsio ir švenčių dienomis vaikų teises gina vaiko teisių apsaugos specialistai – budėtojai. Tarnybos duomenimis, laikotarpiu nuo 2018 m. liepos 1 d. iki 2019 m. liepos 1 d., vaiko teisių apsaugos specialistų – budėtojų darbo metu visoje Lietuvoje apie 3457 kartų buvo gauti pranešimai, dažniausiai iš policijos, ir buvo būtina užtikrinti vaikams saugią aplinką.

„Vaiko teisių apsaugos sistemos pertvarkos viena esminių dalių yra saugoti vaikus 24 val., be poilsio dienų. Tiek ekspertai, tiek partneriai, sprendimų priėmėjai pripažįsta – sistema veikia ir vaikai sulaukia pagalbos dieną, naktį, net ir didžiausių švenčių metu. Tai ne kartą užkirto kelią pavojui vaikų sveikatai ar netgi galbūt išgelbėjo vaiko gyvybę“, – pabrėžė Tarnybos direktorė Alina Jakavonienė.

Kartais vaikai patys prašo būti išvežti iš namų

„Nedarbo valandomis, poilsio ir švenčių dienomis vaiko teisių apsaugą užtikriname mes, budėtojai. Informaciją gauname specialiuoju telefonu, dažniausiai, iš policijos budėtojų. Per valandą turime sureaguoti ir nuvykti į įvykio vietą. Dažniausiai pranešimai būna dėl neblaivių tėvų, kurie neprižiūri savo vaikų. Įvykio vietoje visada būna policijos pareigūnai, kurie mielai bendradarbiauja su mumis ir padeda esant agresyviai nusiteikusiems asmenims,“ – apie savo darbą pasakoja vaiko teisių apsaugos specialistė – budėtoja Diana Žukovskaja.

Pasak budėtojos, pirmiausia išsiaiškinamos visos įvykio aplinkybes, būtinai pasikalbama su vaikais, sužinoma, ar nereikia medicinos pagalbos. Daugeliu atvejų randami giminaičiai, kurie pasiruošę laikinai pasirūpinti vaikais ir priglausti savo namuose, jeigu toks poreikis yra. Bet pasitaiko ir liūdnų atvejų, kai reikia vežti vaikus į globos ar į gydymo įstaigas, kai yra poreikis suteikti jiems būtiną medicininę pagalbą.

„Dar liūdniau matyti vaikus gyvenančius nepriežiūroje, visą dieną nevalgiusius, kai tėvai vaikais nesirūpina, juos skriaudžia. Mūsų darbas ir pareiga – apsaugoti visus vaikus, užtikrinti tinkamą ir saugią aplinką vaikams ir ginti jų teises,“ – sako vaiko teisių apsaugos specialistė – budėtoja D. Žukovskaja.

Tarnybos vaiko teisių apsaugos specialistė – budėtoja Vida Baranauskienė teigia, kad visada yra atsižvelgiama į vaiko balsą, jo nuomonę: „Nuvykę į iškvietimus, gautus iš policijos, stengiamės nuramint vaiką. Pasakome, kad mes atvykome jam padėti, kad nesame blogiečiai. Pastebiu, kad kuo labiau stengiesi užmegzti su vaikais kontaktą, tuo jie labiau tavimi patiki. Jeigu atsiranda giminaičiai ar kiti artimais ryšiais susiję asmenys, vaiko teisių apsaugos specialistai – budėtojai vaikų neapgyvendina globos namuose ar pas budinčius globėjus.“

Pasak V. Baranauskienės, būna ir tokių atvejų, kada vaikai patys paprašo būti paimti iš tėvų ir apgyvendinti kitoje aplinkoje: „Dažniausiai paaugliai prašo patys būti išvežti iš namų, nes patiria psichologinį smurtą iš tėvų. Jeigu vaikas nenori apsigyventi pas giminaičius, tada vežame vaiką pas globėjus arba į globos namus. Visais atvejais mes išklausome vaikų balsą ir į vaikų nuomonę atsižvelgiama, jeigu tai neprieštarauja geriausiems vaiko interesams.“

„Kartais būna, kad vaikai serga, tuomet juos vežame į sveikatos priežiūros įstaigą. Buvo atvejis, kuomet vaikas buvo išbertas, jį nuvežėme į ligoninę ir joje jis liko sveikti. Jeigu matome, kad šeimoje yra problema, jog tėvas ar sugyventinis smurtauja ne tik prieš vaiką, bet ir prieš mamą, tuomet  pasiūloma pagalba ir mamai, paprastai mama su vaiku apsigyvena moterų krizių centre,“ – sako vaiko teisių apsaugos specialistė –budėtoja V. Baranauskienė.

Kaip veikia sistema?

Vaiko teisių apsaugos specialistai – budėtojai, atvykę pagal gautą pranešimą apie galimą vaiko teisių pažeidimą, atstovauja vaiko teisėms ir teisėtiems bei geriausiems jo interesams, išklauso vaiką, gebantį reikšti savo pažiūras tiesiogiai, o jeigu to padaryti neįmanoma, – per atstovą pagal įstatymą ir priima sprendimą, atsižvelgiant į vaiko norus, jeigu tai neprieštarauja paties vaiko geriausiems interesams.

Vaikais yra visapusiškai pasirūpinama. Esant poreikiui, vaikai yra vežami į gydymo įstaigą, kur jie yra apžiūrimi gydytojo, jiems yra suteikiama visa būtina medicininė pagalba.

Primename, jog, esant poreikiui užtikrinti vaikui saugią aplinką, jis dažniausiai laikinai apgyvendinamas pas giminaičius, arba pas asmenis, su vaiku susijusius emociniais ryšiais, arba pas vaiko brolį ir (arba) seserį globojančią (rūpinančią) šeimą. Tik tais atvejais, kai nerandama artimųjų, kurie galėtų priimti vaiką į šeimą, vaikai apgyvendinami globos centre, šeimynoje ar kitoje vaikų globos institucijoje.

Tarnybos duomenimis, laikotarpiu nuo 2018 m. liepos 1 d. iki 2019 m. liepos 1 d., vaiko teisių apsaugos specialistų – budėtojų darbo metu visoje Lietuvoje apie 3457 kartų buvo gauti pranešimai, dažniausiai iš policijos, ir buvo būtina užtikrinti vaikams saugią aplinką.

Kokia pagalba šeimai suteikiama?

Tais atvejais, kai vaikui nustatoma reali grėsmės jo saugumui, sveikatai ar gyvybei ir aukščiausias grėsmės lygis, jis yra paimamas iš tėvų ar globėjų (rūpintojų), yra kreipiamasi į teismą dėl leidimo paimti vaiką iš jo atstovų pagal įstatymą. Šeimai inicijuojamas atvejo vadybininko, dirbančio savivaldybėje, paskyrimas bei pradedama teikti intensyvi pagalba: 14 kalendorinių dienų tai daro Tarnybos mobilioji komanda, kuri po intensyvaus darbo su šeima pateikia rekomendacijas atvejo vadybininkui dėl tolesnio darbo su šeima.

Tarnybos mobilioji komanda su šeima jos gyvenamojoje vietoje atlieka intensyvų darbą, teikia intensyvią kompleksinę, individualią ar grupinę, konsultacinę ir kitokią pagalbą, atlieka saugumo ir rizikos veiksnių šeimoje bei šeimos stiprybių ir poreikių pagalbai, šeimos narių elgesio pokyčių įvertinimus, rengia rekomendacijas atvejo vadybininkui dėl tolesnio darbo su šeima organizavimo.

Atvejo vadybininkas, kuris dirba savivaldybės socialinių paslaugų įstaigoje ir nėra Tarnybos darbuotojas, koordinuoja kompleksinės pagalbos šeimai teikimą. Jis surenka visą atvejo vadybos procesui reikalingą informaciją apie vaiką, šeimą ir kitus svarbius vaikui asmenis iš įvairių įstaigų atlieka šeimos poreikių pagalbai vertinimą, atsižvelgdamas į mobiliosios komandos pateiktas išvadas ir rekomendacijas sudaro pagalbos šeimai planą, koordinuoja jo įgyvendinimą, vykdo šeimos stebėseną, organizuoja atvejo nagrinėjimo posėdžius.

Atvejo vadybos tikslas pagal Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymą yra koordinuoti kompleksinės pagalbos vaikui ir jo atstovams pagal įstatymą organizavimą bei teikimą, siekiant jiems padėti įveikti iškilusius socialinius sunkumus, kurių sėkmingas sprendimas sudarytų prielaidas išvengti galimų vaiko teisių pažeidimų ir sudarytų sąlygas savarankiškai užtikrinti vaiko teises bei teisėtus interesus. Šeimai bendradarbiaujant su pagalbą koordinuojančiais ir ją teikiančiais specialistais ir sėkmingai keičiant netinkamą elgesį, kuris pažeidė vaiko teises ir geriausius interesus, vaikai grįžta į šeimas.

Lietuvoje per metus, nuo 2018 m. liepos 1 d. iki 2019 m. liepos 1 d. buvo apie 1500 atvejų, kai vaikams buvo nustatyta laikinoji (globa) rūpyba, iš minėtų atvejų laikinoji globa (rūpyba) jau pasibaigė 662 vaikams.

The post Vaiko teisių apsaugos specialistai vaikus saugo ne tik dieną, bet ir naktį appeared first on Sūduvos Gidas.

Žmonių rūšis yra neprilygstamai išradinga. Nuo tos akimirkos, kai kažkas daužydamas vieną akmenį į kitą pasigamino įrankį su aštria briauna iki dienos, kai Marse nusileido nuotraukas į Žemę siuntę zondai, kai kurie pasiekimai vertintini kaip išskirtinai revoliuciniai. Lifeslittlemysteries.com pateikia savo sudarytą dešimties svarbiausių žmonijos išradimų sąrašą.

Ratas

Iki rato išradimo apie 3500 m.p.m.e. Žmonių gebėjimas pergabenti didelius krovinius sausuma buvo labai ribotas. Ratuoti vežimai paskatino žemės ūkį ir prekybą suteikdami galimybę gabenti prekes į turgus ir iš jų, palengvino krūvį dideliais atstumais keliaujantiems žmonėms. O dabar ratai vis dar yra neatsiejama mūsų gyvenimo dalis, jų esama visur nuo laikrodžių iki elektros jėgainių ir automobilių.

Vinis

Civilizacijos be jokių abejonių subyrėtų be jas palaikančių vinių. Šis be galo svarbus išradimas, datuojamas daugiau nei 2000 metų iki Romos imperijos iškilimo, tapo įmanomu tik dėl to, kad žmonės išmoko lieti ir formuoti metalą. Iki tol medinius statinius ir gaminius tekdavo gaminti geometriškai sujungiant gretimas medines detales – toks atitaikymo procesas reikalauja daug vargo ir tikslumo.

Manoma, kad medvaržčius – kur kas patikimesnes, bet ir sunkiau panaudojamas tvirtinimo detales – trečiame amžiuje p.m.e. Išrado Graikijos mokslininkas Archimedas.

Kompasas

Senovės jūrininkai kelionės kryptį nusistatydavo pagal žvaigždes, tačiau tas metodas nebuvo tinkamas dienomis ar debesuotomis naktimis, taigi, nutolti nuo žemės būdavo pavojinga.

Pirmąjį kompasą kinai išrado tarp IX ir XI a., jis buvo pagamintas iš magnetito – natūralia magnetinėmis savybėmis pasižyminčia geležies rūda, kurios įdomios savybės buvo tyrinėjamos ne vieną šimtmetį. Netrukus, bendraujant jūrininkams, technologija išplito ir Europoje bei Arabų pasaulyje. Kompasas jūrininkams suteikė galimybę saugiai plaukioti toli nuo žemės, tokiu būdu pagyvinant jūrinę prekybą.

Spauda

Apie 1440 metus vokietis Johannesas Gutenbergas išrado spausdinimo stakles. Spausdinimo staklių esminis komponentas yra liejiniai, išgaunami būtent tais laikais ištobulintu rankinio liejimo būdu, suteikiančiu galimybę greitai sukurti didelius kiekius metalinių kilnojamų spausdinimo simbolių. Spausdinimo staklės eksponentiškai padidino greitį, kuriuo buvo galima kopijuoti knygas, todėl pirmą kartą istorijoje žinios pradėjo sklisti greitai ir plačiai. Iki 1500 metų Vakarų Europoje buvo išspausdinta 20 milijonų knygų.

Atsiradus spausdinimo staklėms daugiau žmonių galėjo įsigilinti ir į Bibliją, o tai savo ruožtu paskatino alternatyvių interpretacijų raidą ir protestantizmo atsiradimą. Pavyzdžiui, protestantizmo ugnį įžiebusios Martino Lutherio „95 tezės“ buvo išspausdintos šimtų tūkstančių egzempliorių tiražu.

Vidaus degimo variklis

Šiuose varikliuose kuro degimo metu išsiskiria aukštos temperatūros dujos, kurios besiplėsdamos judina stūmoklį. Taigi, vidaus degimo varikliai cheminę energiją paverčia mechaniniu darbu. Per ilgus inžinerinio tobulinimo dešimtmečius mokslininkai sukūrė tokį vidaus degimo variklį, kuris iš esmės šiuolaikinę savo formą pasiekę XIX a. antroje pusėje. Vidaus degimo variklių plitimas buvo greičiausias Industriniame amžiuje – panaudojant tokius variklius buvo sukurta daugybė įvairius darbus atliekančių aparatų, taip pat – automobiliai ir lėktuvai.

Telefonas

Nors ne vienas išradėjas kūrė nemažai naujovių elektroninėje balso perdavimo srityje (daugelis jų išplitus telefonui kreipėsi į teismus dėl intelektinių teisių pažeidimo), patentą už elektrinio telefono išradimą pirmasis 1876 metais gavo Alexanderis Grahamas Bellas. Jo išradimas labai sparčiai paplito visuomenėje ir sukėlė pasaulinę revoliuciją versle ir komunikacijose.

Elektros lemputė

Kuomet prieinami tik natūralus šviesos šaltiniai, darbingas laikas yra ribojamas dienos šviesiomis valandomis. Elektros lemputės pakeitė pasaulį suteikdamos galimybę būti darbingais ir tamsiuoju paros metu. Istorikų teigimu, XIX a. prie elektros lempučių kūrimo prisidėjo daugiau nei dvi dešimtys žmonių, nors Thomas Edisonas yra vadinamas pagrindiniu išradėju, nes jis 1879 metais sukūrė visiškai funkcionalią apšvietimo sistemą su generatoriumi, laidais ir elektros lempute.

Šis išradimas ne tik paskatino namų elektrifikaciją Vakarų pasaulyje, bet ir gana netikėtai paveikė žmonių miego įpročius. Žmonės, iki tol ėję miegoti sutemus (nes nebuvo ką veikti) ir naktimis atsikeldavę, o vėliau vėl užmigdavę, po lempučių atsiradimo miegodavo tik 7-8 valandas per parą ir, idealiu atveju, be pertraukos.

Penicilinas

Penicilino atradimo istorija yra viena įdomiausių mokslo pasaulyje. 1928 metais mokslininkas Alexanderis Flemingas iš Škotijos savo laboratorijoje pastebėjo, kad viena Petri lėkštelė, kurioje buvo auginamos bakterijos, buvo atsitiktinai nesandariai uždaryta. Toje lėkštelėje pradėjo augti ir pelėsis, o vietose aplink pelėsio židinį žuvo visos bakterijos. Paaiškėjo, kad toks antibiotinėmis savybėmis pasižymintis pelėsis buvo Penicillium grybelis. Per du vėlesnius dešimtmečius mokslininkai antibakterinio poveikio junginį išskyrė ir pavadino jį penicilinu – vaistu, kuris buvo veiksmingas kovojant su daugeliu žmogaus bakterinių infekcijų be jokio žalingo poveikio žmogui. Apie 1944 metus prasidėjo masinė penicilino gamyba ir reklamavimas.

Kontraceptinės priemonės

Hormoniniai kontraceptiniai preparatai ir prezervatyvai ne tik tapo sekso revoliucijos išsivysčiusiose pasauli šalyse priežastimi, kuomet vyrai su moterimis galėjo mylėtis ne tik siekiant susilaukti palikuonių, bet ir savo malonumui – šios priemonės taip pat gerokai sumažino vidutinį vaikų, pagimdomų vienos moters, kiekį visose valstybėse, kuriose tos priemonės paplinta. O kai reikia išmaitinti mažiau burnų, šiuolaikinėse šeimose galima pasiekti aukštesnę gyvenimo kokybę, kiekvienu vaiku galima pasirūpinti geriau. Tuo tarpu pasauliniame lygmenyje kontraceptikai padeda pamažu stabilizuoti žmonių populiacijos augimą. Tikimasi, kad iki šio amžiaus pabaigos mūsų kiekis stabilizuosis. Be to, kai kurios kontraceptinės priemonės – pavyzdžiui, prezervatyvai – mažina lytiškai plintančių ligų sklidimą.

Ne vieną tūkstantmetį buvo naudojami ir natūralūs, augalinės kilmės kontraceptikai. Prezervatyvai pirmąkart panaudoti XVIII a., o pirmieji geriamieji kontraceptikai chemiko Russelo Markerio buvo sukurti praėjusio amžiaus ketvirto dešimtmečio pabaigoje.

Internetas

Vargu ar internetą reikia pristatinėti. Pasaulinė tarpusavy į tinklą sujungtų kompiuterių sistema, vadinama internetu, kasdien yra naudojama milijardų žmonių. Prie šios sistemos vystymo prisidėjo nesuskaičiuojamas kiekis žmonių, tačiau žmogus, dažniausiai vadinamas interneto išradėju, yra kompiuterių mokslininkas Lawrence’as Robertsas. Septintame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, dirbdamas JAV Gynybos departamento agentūrai ARPA (Advanced Research Projects Agency), L. Robertsas vadovavo grupei žmonių, sukūrusių komunikacijos tinklą, sujungusį agentūros kompiuterius – šis tinklas, interneto pirmtakas, buvo pavadintas ARPANET.

The post 10 išradimų, labiausiai pakeitusių pasaulį appeared first on Sūduvos Gidas.

Šiame amžiuje Sūduvos krašte negrįžtamai „išėjo“ trys neeiliniai medžiai:  Zyplių dvaro ąžuolas, Gelgaudiškio girininkijos eglė ir Šunskų girios uosis. Pastarasis medis, vadintas „Galiūnu“, buvo aukščiausiu uosiu Sūduvoje ir nugyveno per du šimtus metų. 2008 metais griuvo ir apie 400 metų senumo Zyplių ąžuolas. Buvo nutarta šiuos medžius nesupjaustyti, o palikti jų augimvietėse. 2010 metais buvo nukirsta ir Gelgaudiškio eglė, laikyta storiausia Lietuvoje ir seniausia Užnemunėje, 155 metų senumo medžio skersmuo siekė  1,03 m, o medžių laja apie 30 metrų.

2018 metų Lietuvos medžio rinkimuose favoritu buvo Meškėnų kaimo mažalapė liepa, auganti Marijampolės savivaldybėje. Ją, matyt, prieš 400 metų pasodino, Javaravo dvaro šeimininkai. Į šį prie kelio Marijampolė – Prienai augantį ir gerai matomą medį, mažosios bendrovės „Arbovita“ darbuotojai atidžiau pažvelgė prieš keletą metų. Nors kažkada vėjai ir nulaužė liepos viršūnę, bet ir dabar jos aukštis siekia 12 metrų, o kamieno storis žmogaus pečių juostoje – 6 metrus. Išlikę pasakojimai, jog prie šios liepos buvo plakami baudžiauninkai: kad jų nereikėtų laikyti, rankas pririšdavo prie apatinių šakų. Egzekucijas pro rūmų langą su pasimėgavimu stebėjo ponas.

Neseniai, t. y. 2017 metų balandį, į valstybės saugomo gamtos botaninio paveldo objektų sąrašą buvo įtraukta ir Vartelių liepa. Sovietmečiu apie šį medį žinojo tik vienas kitas vietinis gyventojas ir keli girininkai – medis augo šalia rokadinio kelio, kuriuo pasieniečiai judėjo saugodami Sovietų Sąjungos – Lenkijos pasienį. Ir dabar nuo eglės iki lenkų ūkininkų ganyklų yra tik keliasdešimt metrų. Šis medis, dabar jau apvalytas nuo žemaūgės menkavertės augmenijos, išsiskiria plačiu kamienu ir originaliai susiformavusiomis stipriomis kamieninėmis šakomis. Liepos apimtis 1,3 metro aukštyje yra 5, 60 m, aukštis – beveik 24 metrai. Tikėtina, kad šioje vietoje būta sodybos, kurioje dar LDK laikais kažkas pasodino medelį.

2017 metais saugotinu medžiu tapo ir Paežerių dvaro parke augantis bukas. Šio medžio apimtis 3 m aukštyje yra 4, 35 metro, aukštis – 39 metrai. Aukščiu jis nustelbia kitą šio parko garsenybę – senąjį ąžuolą, kuris į viršų stiebiasi 30 metrų. Padavimas byloja, kad daugiau kaip prieš pusę tūkstančio metų į šias miškingas apylinkes atsikraustė kažkoks Valaitis, kuris paežerėje iškirto daug miško ir pradėjo kultūrinti aplinką. Parko įkūrimo proga prieš maždaug 450 metų buvo pasodintas glaustašakis ąžuolas, kuris ir dabar išsiskiria „figūra“ bei vilioja Paežerių dvaro lankytojus. Šio medžio kamieno skersmuo – 2,02 m, o apimtis – 6,35 m. Prie abiejų išskirtinių parko medžių rasime informacines lenteles.

Išpuoselėtas ir savotiškai gražus Dabulevičių maumedis, augantis Vilkaviškio rajone, Daugėlaičių kaime, kuris turi 14 metrų aukščio, o kamieno apimtis siekia 2 metrus. Jo pažeme ir net visai ant žemės „šliaužiančias“ šakas arboristai įtvirtino keliomis dešimtimis atramų.

Rytinėje Vilkaviškio rajono, Dabravolės piliakalnio papėdės pusėje, auga reto grožio daugiakamienė liepa. Jei prie medžio susirenka daug skaičiuotojų, tai jie pasimeta aritmetikoje ir randa skirtingus kamienų skaičius. Vis tik specialistai teigia, kad tų kamienų skaičius yra baigtinis – t. y. 37, nors literatūroje dažniausiai minimi 25. Netoli nuo Dabravolės, Pajevonyje, auga vadinamoji Jašinsko liepa, kurios aukštis – apie 22 metrus, apimtis siekia 5,50 m, pagal šį rodiklį liepa užima 9 vietą Lietuvoje.

Atviresniame lauke, prie Budavonės miško, auga grakštus ir didingas Daukšaičių kaimo (Vilkaviškio r.) ąžuolas. Jo aukštis – 22,2 m, apimtis – 4,52, bet labiausiai lankytojus žavi daugiau kaip 25 metrų apimties laja.  Verti dėmesio dar du Vilkaviškio rajono medžiai: Kupreliškių kaimo ąžuolas ir Šventakalnio liepa, vešinti Pajevonyje, netoli kapinių.

Sukilėlių ąžuolas, augantis Marijampolės pakraštyje, buvusio Kvietiškio dvaro parko pietinėje pusėje, neturi įspūdingų apimties charakteristikų (aukštis – 28 m, o kamieno apimtis – 4,10 m), tačiau  mena šlovingos praeities faktus. 1831 m. sukilime žuvo daug vyrų, kurių Šešupe plaukiančius kūnus į krantą traukė vietiniai gyventojai ir palaidojo aukštesniame kalnelyje. Kadangi pastatytą kryžių ne kartą kažkas nuvertė, tai vietiniai pasodino ąžuolą, iškerojusį į gražuolį medį. Jis valstybės saugomas nuo 2017 metų pavasario.

Buktos girininkija yra turtinga dideliu skroblynu. Prie pažintinio tako auga ir du įdomesni medžiai: 27 m aukščio ąžuolas ir 20 m aukščio liepa. Netoli nuo čia, jau Lazdijų rajone, buvusių kapinaičių, vadinamų Prūskapiu, vietoje, stūkso Ramanavo ąžuolas. Jo aukštis – 27 m, o skersmuo – 2 m. Regis, šie skaičiai ne itin įspūdingi, bet istorija apie jį – verta dėmesio. „Dar tuo metu, kai čia tebestūksojo giria, buvo apsistoję kryžiuočiai. Juos užpuolė lietuviai ir visus nugalabijo. Nukautus kryžiuočius suguldė į krūvą ir apipylė žemėmis, kadangi buvo pelkėta vieta, nebuvo įmanoma iškasti duobę. Taip atsiradusi kalvelė, ant jos išaugo ąžuolas“. Tikslus šio medžio amžius kol kas nežinomas, bet labiausiai tikėtina, kad jis buvo pasodintas prūsmečiu, t. y. 1795 – 1807 metais, kuomet čia ėmė laidoti iš Prūsijos atkraustytus ir netrukus pasimirusius kolonistus.

Sūduvos parkuose auga nemažai proginių ir vardinių medžių: vienus sodino minint Vytauto Didžiojo gimimo jubiliejų, Lietuvos Nepriklausomybės dešimtmetį, siekiant atgauti prarastą Vilnių, kitus – vizitų metu pasodino prezidentai, ministrai, burmistrai. Medžiai – mūsų istorijos dalis, menantys išskirtinius įvykius. Saulėtomis dienomis jie mums dovanojantys pavėsį, o visada – galimybę prisiglausti prie kamieno, su juo pakalbėti, ar drauge patylėti…

Benjaminas Mašalaitis

Nuotraukose:

1. Vartelių liepa; 2. Vartelių maumedynas; 3. Meškėnų liepa; 4. Ramanavo ąžuolas; 5. Dabulevičių maumedis; 6. Zyplų dvaro ąžuolas virtuolis

The post Išskirtiniai Sūduvos krašto medžiai appeared first on Sūduvos Gidas.

Teisingumo ministerija inicijuoja bausmių vykdymo sistemos pertvarką, kad nuteistieji įkalinimo įstaigose užsiimtų prasminga veikla, pasirengtų integracijai į visuomenę ir mažėtų bausmę atlikusių asmenų pakartotinis nusikalstamumas. Lietuva pagal šį rodiklį, palyginti su Europos šalimis, yra pirmoje vietoje – net 62 procentai į laisvę išėjusiųjų vėl nusikalsta.

„Esminis šios pertvarkos principas yra tai, kad dirbti vengiantys drausmės pažeidėjai neteks lengvatų ir bausmę atliks griežtesniu režimu, o socialinėse programose dalyvaujantys asmenys bus pervesti į lengvojo režimo grupę ir įgis daug daugiau teisių, – sako teisingumo ministras Elvinas Jankevičius. – Patirtis liudija, kad pataisos įstaigoje suteikta galimybė dirbti, mokytis, nuteistųjų įtraukimas į įvairias socialines programas yra tarp pagrindinių veiksnių, mažinančių pakartotinio nusikalstamumo riziką“.

Ministro teigimu, stiprinant resocializacijos kryptį, kuriama motyvacijos keisti elgesį, paskatų sistema. „Žmogui suteikiama galimybė įgyti naujų darbo įgūdžių ar net užsitikrinti darbo vietą išėjus į laisvę, jau atlikus bausmę, – pabrėžia E. Jankevičius. – Įgyvendinus šią reformą, gerokai sumažėtų pakartotinai nusikalstančių asmenų skaičius. Tai patvirtina panašų resocializacijos modelį taikančių šalių patirtis.“

Vyriausybei svarstyti pateiktas bausmių vykdymo įstatymų pakeitimų paketas sudaro sąlygas kurti pakopinę bausmės atlikimo sistemą, skatinančią nuteistuosius patekti į lengvąją grupę, kurioje taikoma daugiau lengvatų, ir kartu motyvuotų siekti keisti savo elgesį. Drausmingiems ir pasitaisyti siekiantiems asmenims būtų suteikta daugiau teisių ir privilegijų, pavyzdžiui, būtų neribojami pasimatymai ir pokalbiai telefonu, padidinta pinigų suma, už kurią per mėnesį galima apsipirkti parduotuvėje, net kelis kartus per metus leidžiama trumpam parvykti namo. Tačiau sistemingai drausmę pažeidinėjantiems asmenims būtų taikomas griežtesnis režimas negu iki šiol.

Teisės aktų pakeitimuose nustatomas minimalus valandų, kiek laiko per mėnesį nuteistieji turėtų skirti darbinei veiklai, skaičius. Taip pat reglamentuojama galimybė akivaizdžią pažangą resocializacijos požiūriu padariusiems asmenims pagal darbo sutartis dirbti už įkalinimo įstaigos ribų. Išėję į laisvę jie ne tik jau turėtų darbo vietą, stabilias pajamas, bet ir prisidėtų prie šalies socialinės sistemos išlaikymo.

Neturintys teisės laikinai išeiti iš pataisos įstaigos asmenys galėtų dirbti įstaigos viduje arba valstybės įmonėje „Mūsų amatai“. Tokia veikla būtų laikoma resocializacijos priemone, o pinigines išmokas kaip paskatinimą gautų tik stropiai dirbantys nuteistieji. Šiuo metu finansinis atlygis mokamas visiems, neatsižvelgiant į tai, kaip jie dirba ar elgiasi.

Daugelyje Europos šalių nuteistųjų darbas pataisos įstaigose prilyginamas jų resocializacijai, kadangi ši veikla skirta darbo įgūdžiams įgyti ir išsaugoti, išmokti amato. Todėl tokia nuteistųjų darbinio pobūdžio veikla nelaikoma darbo santykiais.

Į nuteistųjų užimtumo procesą taip pat siekiama įtraukti kuo daugiau privataus verslo įmonių, kad jos pataisos įstaigose galėtų steigti darbo vietas. Kelios pramonės įmonės jau atsiliepė į Teisingumo ministerijos iniciatyvą steigti gamybos cechus pataisos įstaigose.

Teisingumo ministerijos informacija

The post Pataisos įstaigose bus aiškus pasirinkimas – griežtesnės sąlygos nedrausmingiems nuteistiesiems ir lengvas režimas einantiems resocializacijos keliu appeared first on Sūduvos Gidas.

Važiuojant „Via Baltica“ greitkeliu, netoli nuo sankryžos Paikiškių kaime (apie 2 km į pietvakarius nuo jos) žvilgsnį patraukia mūsų kraštovaizdžiui nebūdingas plytų ir akmenų statinys, primenantis pilį. Nors pilies čia niekada nebuvo, tačiau gana romantiška ir paslaptinga vietovė sudomina ne vieną.

Jau 1744 m. Lankeliškių parapijos sąrašuose minimas Tabariškių dvaras, dabar esantis 8 kilometrai į pietvakarius nuo Marijampolės. 1764 m. Kauno pavieto kvartos mokesčių tarife vėl minimas Tabariškių dvaras (Dziežava Taboryszki), atiduotas iki gyvos galvos valdyti ponui Pilchovskiui (vardas nenurodytas). 1775 ir 1776 m. liustraciniuose dokumentuose taip pat savininku užrašomas Pilchovskis. Tuo metu tai nebuvo savarankiškas ūkinis vienetas – jis dar privalėjo mokėti ir mokesčius Vilkaviškio seniūnijos centrui – Vilkaviškio dvarui. 1784 m. dvarą, apribotą Balsės ir Paikio upelių, ir toliau valdė LDK didikas Pilchovskis (vardas nenurodomas). Atrodo, kad čia minimas vokiečių kilmės lenkų bajoras Janas Biberšteinas – Pilchovskis (g. 1720 m.). Šiame dokumente aprašomas ir malūnas, kurio girnas suko jaučiai …

Iš kai kurių duomenų  galima manyti, kad Prūsmečiu, t.y. 1795 – 1807 m., į čia buvo atkraustyti vokiškai kalbantys kolonistai, kurie skaičiumi lenkė ir vietinius gyventojus. 1821 m. valdžia įtraukė jį į už skolas parduodamų dvarų sąrašus. Netrukus atsirado ir pirkėjas, todėl dvaro savininkas vokietis Karolis Gotfrydas Šiunvaldas (Karol Gotfryd Schoenwald), gyvenęs Rochlovo vietovėje, pradėjo pardavimo procedūrą. Tuo metu dvaro žemės rytuose siekė Šešupę, pietuose – Meškučių ir Skardupių kaimus, kitur su Liudvinavo ir Vilkaviškio keliais ir užėmė 200 Magdeburgo valakų. Ši valda kainavo 40 000 zlotų, bet pirkėjas dar turėjo sumokėti ir šio akto sudarymo procedūros išlaidas bei skolas valstybei. Procedūroje, kuri tęsėsi ir visus 1822 metus,  dalyvavo ir Jokūbas Bartkus, dvarininko žentas, ketinęs įsigyti dvarą. Atrodo, kad šeiminis sandėris įvyko ne visai sklandžiai, nes netrukus atsirado ne vienas dvaro savininkas. 1826 m. dvaro dalį valdė našlė Joana Henrieta Friderika Goltz. Vadinasi, anksčiau dvaro bendrasavininkiu ar vienvaldžiu savininku buvo jos vyras. Deja, jau kitais metais mirė ir ji.

1827 m. stovėjo 5 namai ir gyveno 59 žmonės. Apie 1860 metus dvarą valdė iš prūsų kilęs Jonas Leopoldas Hasford (Jan Leopold Hasford), kuriam nuo 1835 metų priklausė dar ir  Karalkrėslio dvaras.

1878 m. surašė 7 „kiemus” su 64 vyrais ir 56 moterimis. 1886 m. stovėjo 21 mūrinis ir 7 mediniai namai; užėmė 426 margus; iš jų 356 – dirbama žemė, 21 – pievos, 29 – miškas ir 20 nenaudingos žemės. 1888 m. gyventojų skaičius nepakito – 120 žmonių (visi lietuviai). 1890 m. dvare veikė vandens malūnas (tikriausiai tas pats, kuris minimas ir 1784 m. dokumente). Stovėjo net trys mūriniai ir nė vieno medinio namo.

Kitais duomenimis, 1891 m. dvarui priklausė 64 vyrai ir 65 moterys; stovėjo 5 mediniai ir 4 mūriniai namai. Žemių būta jau daugiau – 843 margai; apdirbdavo – 528. Dar kitur teigiama, kad dvare gyveno 144 žmonės. Reikia pažymėti, kad XIX a. pabaigoje (o gal ir šiek tiek anksčiau) jau neliko Tabariškių kaimo.

Tai buvo pačios derlingiausios žemės Marijampolės apylinkėse. Tuo metu miškas dar buvo nesubrendęs ir užėmė durpingą teritoriją. Dvarui priklausė ir Avikilių kaimas, kuriame gyveno 27 žmonės.  Iš žemėlapio matyti, kad XIX a. pabaigoje į dvarą buvo patenkama keleliu nuo Marijampolės – Balsupių kelio.

1903 m. dvaro savininku nurodomas Artūras Mrongovijus, Antano sūnus. Žemės būta nedaug – 439 margai. Negalėjo pasigirti ir laikomais gyvuliais: 40 – arklių, 44 – stambūs gyvuliai ir 3 smulkūs gyvuliai. 1909 m. žemės padaugėjo iki 524 margų, kuriuose dirbo 20 samdomų darbininkų; laikė 34 arklius ir 17 stambių gyvulių. 1911 m. bažnytiniuose dokumentuose pasakyta, kad yra tik Tabariškių dvaras, bet aplink jį neegzistuoja tokio paties pavadinimo kaimas.

Pirmojo pasaulinio karo metais dvare gyveno tik vienas žmogus – kažkoks senas žydas, vieniems sakėsi esąs savininkas, kitiems – tik valdantis be šeimininko likusį turtą. Gyvulių nelaikė, o kukliai gyveno iš parduotų sodo vaisių. Nė vienas samdinys ten ilgiau kaip savaitės nedirbdavo, nes tariamas šeimininkas jiems nemokėjo pinigų.

Galbūt, apie šį žmogų, dirbusį daugiausia sodininku, netrukus ir buvo užrašytas toks padavimas: „Buvęs Tabariškių dvaro ponas Taraka po mirties vaidenasi. Vieną naktį iš kapų į dvarą parvažiavęs keturiais baltais žirgais, iškilminga karieta. Dvariškiai ir tarnai iš išgąsčio išlakstė, tik vienas sodininkas, pavarde Feiferis, užsislėpęs už kadagio krūmo stebėjo, ką nelaimingasis ponas darys. Labai piktas ir pasipūtęs ponas kelis sykius perėjęs sodo alėjomis, užlipęs ant piliakalnio, ant kurio labai mėgdavęs gyvas būdamas su svečiais puotauti, čia trylika kalbų piktai nusikeikęs, sėdęs į karietą ir vėl į kapus išvažiavęs. Ryto metą, visiems į dvarą susirinkus, sodininkas Feiferis papasakojo ką matęs ir pasiryžo nuvykti į kapus, atidaryti „sklepą”, kur buvo palaidotas pono Tarakos kūnas, ir įsitikinti, ar iš tikrųjų jų ponas iš mirusiųjų atsikėlęs. Išėjęs sodininkas kapų tyrinėti ir po šiai dienai negrįžtąs“.

Merdėjantis dvaras iki žemės reformos turėjo 314 ha. Išdalinus jo žemes buvo įkurtas Žydronių kaimas. Tarpukariu dvarą valdė Motuzai. Viena iš Motuzaičių (ar labai panaši kitokia pavardė) dukterų ištekėjo už Bungardos, kuris realiai perėmė ūkio tvarkymą. Dabar netoli stovėjusių rūmų yra apleistas parkas su tvenkiniais; jo pietinėje pusėje, piktžolių džiunglėse, galima apčiuopti pagrindinių rūmų pamatinius akmenis. Šis dviaukštis mūrinis pastatas dėl avarinės būklės buvo nugriautas XX a. 6 dešimtmetyje.

Pokariu veikė Raudonosios armijos kariškių ligoninė – operacinė. Vėliau parke vykdavo gegužinės, o svirne – šokiai. Apie 1990 m. statinį administravo elektros tinklų įstaiga.  Išlikęs tik svirno pastatas, kurį per pastaruosius kelerius metus baigia „nurengti“ negeri žmonės. Iš šiaurės pusės, netoli nuo dvaro parko, auga vadinamoji Penčylos giraitė, pavadinimą gavusi nuo šios teritorijos savininko, auksinių rankų altorių meistro, Vinco Penčylos (1855 – 1930) pavardės.

Žydronių kaimo evangelikų liuteronų kapinaitėse buvo palaidoti kai kurie vokiečių tautybės dvaro savininkai ir  ūkvedžiai. Vidgirių gyvenvietėje yra Tabariškių gatvė, vedanti į dvarvietę, užimančią 5,5 ha. Tai ir viskas, kas liko iš dvarvietės, kurioje, 1990 m. atkuriant Lietuvos valstybę, dar stovėjo puikios būklės svirnas. O turistams patariama šio dvaro pavadinimo ir istorijos nepainioti su kitomis gyvenvietėmis, turinčiomis Tabariškių vardą.

Benjaminas Mašalaitis

The post Tabariškių dvaras appeared first on Sūduvos Gidas.

Šįmet minėsime mūsų kultūros žadintojo, daktaro Vinco Kudirkos gimimo 160 – ąsias metines. Kudirkos Naumiesčio centre nuo 1934 m. Vincui Kudirkai stovi garsaus skulptoriaus Vinco Grybo sukurtas paminklas, kuriame galima pastebėti įveltą klaidą gimimo datoje.

Besidomintiems mūsų krašto istorija, žinoma, kad „Tautiškos giesmės“, tapusios Lietuvos valstybės himnu, autorius V. Kudirka yra gimęs 1858 m. gruodžio 31 dieną. Tačiau ant V. Kudirkos paminklo iškalta visai kita data, nurodanti, kad tautos žadintojas gimė 1856 m. lapkričio 31 dieną, nors lapkritis neturi ir niekada neturėjo 31 dienos.

Pirmąjį kartą apie šią klaidą paminkle išgirdau apie 1968 – 1970 metus, kuomet mokiausi Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijoje. Mūsų mokytojas ir foto būrelio vadovas Kostas Krikščiukaitis mėgdavo į pamoką įterpti asmeninių prisiminimų. Jam labai nuotaiką sugadino neseniai vykęs V. Kudirkos 110 – ųjų gimimo metinių minėjimas. Aukštaūgis, lieknas mokytojas pasakojo, kaip jam, aštuoniolikamečiui Jurbarko moksleiviui, sporte išlavinusiam figūrą, teko daugybę kartų po kelias valandas pozuoti skulptoriaus Vinco Grybo dirbtuvėse. Jaunuolis taip įsijautė į daktaro asmenybę, kad net pamėgino eilėraščius kurti. Deja, visą reikalą sugadino skulptoriaus talkininkai, kurie, dirbdami Naumiestyje, kūrė postamentą – jie klaidingai „užrašė“ kažkokią datą. Man šeštokui ar septintokui tuomet dar didžiosios istorijos nelabai rūpėjo, tai geriau įsiminė tik sunkus jaunuolio pozavimo darbas ir kažkokia „klaida“. K. Krikščiukaitis (beje, politiniu požiūriu labai prieštaringa asmenybė), kiekvieną kartą pabuvęs prie paminklo, irgi apsiniaukdavo. Jį tik guodė skulptoriaus žodžiai: „Kai pasensi ir nupliksi, galėsi pasižiūrėti, koks buvai jaunystėje“; mokytojo žili plaukai ir apie 1970 metus gražia kupeta gulė ant galvos.

1982 metais pradėjau dirbti Marijampolės kraštotyros muziejaus direktoriumi. Į mano pareigybes įėjo ir Sūduvos krašto visuomeninių muziejų metodinis tikrinimas bei pagalba.  Kartą per metus lankydavau ir V. Kudirkos muziejų, tuo metu dar įsikūrusį mokykloje. Mokytoja Natalija Manikienė stengdavosi mus iš muziejaus išleisti temstant – nenorėjo, kad daugiau laiko skirtume miestelio centre stovinčio V. Kudirkos paminklo apžiūrai. Nežinau, kelintos „revizijos“ metu pastebėjau, kad paminkle nurodyta klaidinga gimimo data (tai žingeidiems vietiniams nebuvo jokia naujiena!).  Apie šį neįprastą dalyką informavau Kultūros ministerijos darbuotoją S. Čipkų, tiesiogiai atsakingą už muziejus. Šis žmogus į problemos sprendimą įtraukė aukštesnius ministerijos pareigūnus. Žinau, kad buvo ruošiamasi klaidą ištaisyti – vietoje lankėsi skulptorius Vladas Pleškūnas ir dar kažkuris vilnietis. Tačiau V. Grybas iš Vokietijos paminklui naudojo specialiai atsivežtą ir paruoštą cemento ir priedų skiedinį (iš to skiedinio postamente taip pat buvo nulipdyta klaidinga skaičių kombinacija). Deja, šios technologijos nepavyko įminti. Taigi, buvo galima nukapoti užrašus, bet paslėpti restauracijos pėdsakų nepavyktų. Valstybės globojamo paminklo restauracijai buvo keliami itin aukšti reikalavimai.

Tikėtasi, kad paminklo restauracija bus atlikta 1988 metais, V. Kudirkos 130 metų gimimo jubiliejaus proga. Tačiau tuometinė valdžia to padaryti nespėjo, o netrukus prasidėjusios politinės permainos šią bėdą paliko kaip nereikšmingą smulkmeną…

Dėl klaidos nereikėtų kaltinti skulptoriaus V. Grybo – jis iki smulkmenų buvo susipažinęs su daktaro biografija – skaitė jo raštus, kalbėjo su V. Kudirką pažinojusiais žmonėmis, peržiūrėjo keliolika jo nuotraukų. Jurbarke paminklo autorius gamino skulptūros figūrą ir keturis bareljefus, vėliau pritvirtintus viršutinėje postamento dalyje. Skulptoriui pozavo K. Krikščiukaitis ir jaunas darbininkas J. Spirauskas.

Lygiagrečiai darbai vyko ir Naumiestyje (pabrėžiu, kad miestas tuomet taip vadinosi ir oficialaus Kudirkos Naumiesčio vardo niekada iki atkurtos nepriklausomos Lietuvos laikų neturėjo). Paminklo projektavimo darbus organizavo ir įgyvendino miesto savivaldybės sekretorius Pranas Pranaitis. Darbų eskizai buvo tobulinami ir keičiami ne vieną kartą. Paminklo postamentą gamino ir visus statybos darbus prižiūrėjo kartais iš Jurbarko atvykstantis profesionalus skulptorius Pranas Mikutaitis (1890 – 1988), jam talkino apylinkių ūkininkai ir miestelio bedarbiai. Ne viską tais 1934 metais, iki paminklo atidengimo, buvo spėta padaryti: nepaaukštino paminklą juosiančio gazono, ant pamatų neužkėlė dviejų „palydovinių“ skulptūrų knygnešiams.

Neišbaigtas paminklas liūdino ir skulptorių V. Grybą, kuris, atrodo, savo kūrinį bendroje kompozicijoje išvydo tik paminklo atidengimo dieną 1934 birželio 10 d. Naumiestyje skulptorius pastebėjo, kad kompozicijos elementų proporcijos ne visiškai atitinka tai, ką jis norėjo pavaizduoti, o V. Kudirka krenta lyg ruošdamasis skrydžiui. Pažvelgęs į paminklą, jurbarkietis piktai ištarė: „didingiems žmonėms paminklai turi būti kuriami kitokiose erdvėse ir kitokiomis sąlygomis“.

Kas galėjo įvelti klaidą gimimo datoje?  Sunku vienareikšmiškai atsakyti, bet už šį darbą buvo atsakingas Pranas Mikutaitis. Jis 1928 metais baigęs Veronos dailės institutą grįžo į Jurbarką ir iki 1934 m. vidurvasario talkino Vincui Grybui. Taip jie drauge kūrė paminklus S. Daukantui (Papilėje), Vytautui Didžiajam (Kaune), Žemaičiui (Raseiniuose), V. Kudirkai (Naumiestyje). P. Mikutaitis buvo nepatenkintas, kad visa garbė ir pinigai atitenka V. Grybui, todėl tarp šių dviejų menininkų kilo net ne kibirkštėlės, o ir išorėje matomos kibirkštys.

Tikėtina, kad buvęs „pameistrys“ specialiai „pakišo kiaulę“ savo darbdaviui. „Mudu su Vincu Grybu atsiskyrėva ir aš išėjau tuščias“. 1934 metais P. Mikutaitis, taręs, kad jis vis tiek kada nors išraus tą „grybą“, įsirengė savo dirbtuves, kuriose daugiausia kūrė  bažnytinį meną. Nesantaika tarp šių dviejų menininkų niekur neišgaravo – sklido kalbos, kad P. Mikutaitis „pasistengė“, kad naciai sunaikintų jo buvusį mokytoją ir konkurentą.

2013 m. paminklą „restauravo“ skulptorius,  restauratorius ekspertas Kęstutis Norkūnas. Nesiteiravau, ar jam kas nors buvo iškėlęs užduotį pakeisti gimimo datą. Gal ir gerai, kad to nedarė, nes nuplautas ir pabalintas daktaras dar labiau ėmė aižyti…

O mums iš šios istorijos liko paminklas, kuriame matome klaidingą V. Kudirkos gimimo datą. Apie šią klaidą jau ne kartą rašiau spaudoje, kalbėjau televizijoje, bet iki šiol ji vis dar yra…

Benjaminas Mašalaitis

P.s. Pasak Kultūros paveldo departamento Marijampolės skyriaus vedėjos Violetos Kasperavičiūtės, dabar ištaisyti prieš beveik 85 metus įveltą klaidą galima nebent šalia paminklo pastatant kokią nors informacinę lentelę, nes taisyti metų ant paties paminklo negalima – taip būtų pažeista jo autentika.

Nuotraukose:

Paminklo atidengimo iškilmės 1934 m. birželio 10 d. (originalai iš B. Mašalaičio archyvo)

Šiuo metu Kudirkos Naumiestyje stovintis paminklas V. Kudirkai ir jame įamžinta klaida (Nuotr. aut. B. Mašalaitis). 

The post Vinco Kudirkos paminkle įsiamžino klaida appeared first on Sūduvos Gidas.

Kai paskutinį kartą sėsdami į taksi, autobusą ar artimojo automobilį nesisegėte saugos diržo, ar susimąstėte apie tai, kad avarijos atveju saugos diržas gali išgelbėti ne tik jus, bet ir prieš jus sėdinčius keleivius. Gale saugos diržo neprisisegęs keleivis ne tik gali lengvai iškristi pro priekinį, galinį ar šoninį stiklą, bet ir visai netikėtai mirtinai sužaloti sėdintį priekyje. Staigaus stabdymo metu gale diržo nesegintis keleivis bus nublokštas į prieš jį esantį nuo 45 iki 150 kartų stipresne jėga, ir tai tik jei neprisisegusysis yra vaikas.

Priekinėje automobilio sėdynėje sėdintys keleiviai dažniausiai segasi saugos diržus lygiai taip pat kaip ir vairuotojai. Tačiau gale sėdintys dažnai net nesusimąsto apie tai, kad, staigiai stabdant ar įvykus avarinei situacijai, jie gali sunkiai susižeisti ne tik patys, bet ir sužeisti priekyje vykstančius žmones. Dar 2013 m. šalyje vienos iš draudimo bendrovių atliktos apklausos rezultatai rodo, kad tik trečdalis automobilių keleivių, kurie važiuoja ant galinių sėdynių, segasi saugos diržus. Beveik pusė apklaustųjų nurodo, kad jie niekada nesisega saugos diržų sėdėdami automobilio gale, o 22 proc. teigia, jog sėdėdami gale segasi tik retais atvejais.

„Dažniausi keleivių pasiteisinimai, kodėl jie neužsisega saugos diržų, yra dėl skubėjimo, trumpų važiavimo atkarpų, dėl to, kad diržai varžo ar keleiviai paprasčiausiai juos pamiršta užsisegti. Kiti nemano, jog saugos diržo segėjimas gali išgelbėti gyvybę, jiems atrodo, kad oro pagalvės gali pakeisti saugos diržus”, –  sako Lietuvos transporto saugos administracijos vyriausiasis inspektorius Laurynas Jovaišas.

Pareigūno teigimu, faktas, kad saugos diržai gali išgelbėti ne tik keleivius, važiuojančius gale, bet ir apsaugoti nuo mirtinų sužalojimų priekyje sėdintį keleivį ar vairuotoją, nenuginčijamas, ir pateikia labai iliustratyvų pavyzdį: staigaus sustojimo metu, įvykus susidūrimui, vaiko „smūgio svoris“ (“crash weight“) išauga dramatiškai. Pavyzdžiui, važiuojant 48 km/h greičiu ir susidūrus automobiliams, neprisisegęs vaikas bus nublokštas maždaug 45 kartus didesne jėga, nelygu, į kokį daiktą rėšis. Važiuojant 67 km/h greičiu ši jėga išauga nuo 75 iki 150 kartų. Taigi jeigu viską paverstume skaičiais – 27 kg sveriantis vaikas, kuris sėdi už vairuotojo, važiuojant 67 km/h greičiu, gali į jį rėžtis „smūgio svoriu“, siekiančiu nuo 2000 iki 4000 kilogramų – o tai prilygsta dramblio svoriui.

Užsienio patirtis rodo, kad efektyviausia priemonė, skatinanti eismo dalyvius segėtų saugos diržus, yra baudų dydis bei jų neišvengiamumas.

„Baudos už diržų nesegėjimą Jungtinėje Karalystėje siekia nuo 500 svarų ir skiriami baudos taškai. Vairuotojas, kuris pats nesegi saugos diržo ar veža saugos diržais neprisisegusius keleivius, jaunesnius nei 14 metų, gali gauti 500 svarų baudą ir tris baudos taškus, o keleiviai, vyresni nei 14 metų, važiuodami neprisisegę saugos diržų gali gauti 500 svarų baudą ir 2 baudos taškus. Jungtinėje Karalystėje įstatymas numato visiems 14 metų ir vyresniems keleiviams segėti saugos diržą, jei šis yra įrengtas transporto priemonėje”, – apie kitų šalių patirtį sako ekspertas.

Anot jo, Kelių transporto instituto (dabartinės Transporto kompetencijų agentūros) 2014-aisiais atliktas tyrimas atskleidžia, kad tai, ar keleivis užsisegs saugos diržą, labiausiai irgi lemia baudos bei jų išvengimo galimybės nebuvimas. Taip pat ne mažiau svarbi yra visuomenėje susiklosčiusi norma dėl saugos diržų segėjimo  – keleiviai labiau linkę užsisegti saugos diržą, kai jį segi ir tai padaryti paragina pats automobilio vairuotojas.

Lietuvos transporto saugos administracijos informacija

The post Diržo neprisisegęs keleivis avarijos metu prilygsta drambliui appeared first on Sūduvos Gidas.

Rašytiniai šaltiniai Igliauką mini nuo 1781 metų. Prienų seniūnas grafas Mykolas Butleris, Vilniaus vyskupo paragintas, tais metais pradėjo statyti bažnyčią, bet savo darbo nebaigė, nes kitų metų pradžioje mirė. Jo įpėdinis Kazimieras Sapiega statybai davė 6000 auksinų ir pasitarė su marijonų vadovybe, kad ji paskirs kunigą. Naujasis seniūnas statomai bažnyčiai nupirko kunigų rūbus ir daug įvairių bažnytinių reikmenų. 1783 m. Vilniaus vyskupas Ignotas Jokūbas Masalskis pripažino Igliaukos bažnyčiai Marijampolės parapijos filijos teises. Ši medinė šventykla buvo pašventinta Šv. Kazimiero titulu; šventinimo apeigas atliko Marijampolės vienuolyno prezidentas, kunigas Viktoras Volungevičius.

Jai iškilti padėjo ir vienas vienuolis marijonas, kurį nuolatinei tarnybai Igliaukoje 1781 m. delegavo Marijampolės vienuolynas; atvykėlis netrukus įsikūrė naujai pastatytame mediniame vienuolyne. Kunigui, rezidavusiam Igliaukoje, Prienų seniūnas skyrė kasmet 400 auksinių, po 6 statines kviečių ir grikių, vieną statinę žirnių, du meitėlius, vieną telyčią, keturis avinus. Dar duodavo lajaus, vaško, sūrių, sviesto, druskos. Išlaikė ir vargonininką. Bažnyčia gavo ir kelis sklypus žemės bei pievų. Tiesa, vėliau bažnyčios tarnų atlyginimai buvo tik mažinami, o žemės apkarpomos.

Iš kunigo Andriaus Katiliaus 1799 m. rašytų protokolų sužinome, kad tuo metu Igliaukoje kunigu tarnavo Fabijonas Grinkevičius, o jam talkino vadinamasis „brolis padėjėjas“ Juozas Jovaišas. Net ir prūsai  1803 m. kunigui išlaikyti skyrė tam tikrą sumą talerių. 1823 m. marijonų vizitacijos akte paminėta, kad prie vienuolyno veikė ir mokykla. Kadangi ji negalėjo talpinti visų norinčiųjų mokytis, tai marijonai vietinius ūkininkus ragino, kad šie savo namuose išlaikytų ir daraktorines mokyklėles. Tuo metu vienuolyne būta dviejų vienuolių. 1844 m. čia gyveno trys vienuoliai, amžiaus viduryje – 4, o prieš pat 1863 metų sukilimą – jau net penki.

Vienas iš jų – Marijonų generolas Jurgis Naruševičius (1847 – 1853) Igliauką pasirinko savo rezidencija (iki tol ji buvo Marijampolėje). Tuomet ir iškilo dviejų aukštų mūrinis vienuolynas, turėjęs didžiulį koridorių. Pastatas stovi ir dabar.

Po 1863 m. sukilimo caro valdžia Igliaukos vienuolyną uždarė, o kunigą Joną Žilinską ištrėmė į Rusiją. Kitas marijonas kunigas Juozapas Gegužinskas, apkaltintas lankęs miške sukilėlių būrį, taip pat 1864 m. iškeliavo į Sibirą. Dar vienas kunigas pats pasitraukė į užsienį. Klebonauti liko tik Vincentas Kačergis ir vienas marijonas vienuolis. 1883 – 1884 m. klebonas pastatė mūrinę vienbokštę neogotikinio stiliaus bažnyčią. V. Kačergis mirė 1897 m. ir buvo palaidotas Igliaukoje. 1898 m. Igliaukos bažnyčioje kunigas Juozas Skinkys pakrikštijo būsimą generolą Antaną Gustaitį (bažnyčioje yra atminimo lenta šiam įvykiui pažymėti).

XX a. pirmajame dešimtmetyje kitas kunigas dar labiau paaukštino bokštą, kuriam neilgai buvo lemta stovėti. Pirmojo pasaulinio karo metais rusai, pasitraukdami iš Igliaukos, jį susprogdino – taip vokiečiai neteko puikaus stebėjimo objekto. Kai 1915 m. vasaros pradžioje bažnyčioje apsistojo vokiečiai, rusai į ją paleido šaudmenis ir padegė. Nors sienos ir atsilaikė, tačiau bestogėje rengti pamaldų nebuvo galima. Kiti šaudmenys pataikė į vienuolyną, kurio rūsiuose nuo karo baisybių, slėpėsi miestelėnai. Liepsnos prarijo ir švietėjo Petro Kriaučiūno archyvą, kurį jis tikėjosi čia saugiai paslėpti; o Marijampolėje jis būtų nenukentėjęs. Per karą ištrypė ir kitaip išnaikino sodą, vešėjusį tarp šventoriaus ir ežero (bet išliko Sodo gatvė). Bažnyčios šventoriuje buvo palaidota apie 400 rusų karių, o gretimame šilelyje – apie dukart mažiau vokiečių.

Po karo (1921 – 1923 m.) bažnyčią aptvarkė taip, kad joje galėtų būti laikomos pamaldos. Deja, viso bokšto jau neatstatė. Suremontavo ir vienuolyną, kurį pritaikė klebonijai, tačiau jo struktūra jau buvo gerokai pakeista. Dabar šventorius išpuoštas – iškilo daugiau kryžių ir atmintinų akcentų.

Benjaminas Mašalaitis

Nuotraukose

1.   Igliaukos Šv. Kazimiero bažnyčia
2.   Igliaukos Šv. Kazimiero bažnyčios griuvėsiai 1916 m.

The post Igliaukos Šv. Kazimiero bažnyčia appeared first on Sūduvos Gidas.

Kasmetinė Lietuvos muziejų asociacijos organizuojama akcija, „Lietuvos muziejų kelias“ vėl grįžta į Marijampolę. Šių metų temos „Lietuvos kraštovaizdžiai: vandenų kultūrinė atmintis“ renginiais siekiama įvardinti ir aktualizuoti Lietuvos upių, upelių, ežerų, tvenkinių, šaltinių, Baltijos jūros, marių ir kitų vandens objektų kultūrinę atmintį.

Marijampolėje esantys muziejai ir partneriai kviečia miestiečius ir jų svečius į renginius:

Rugpjūčio 20 d. (antradienį) 16.00 val. Marijampolės kraštotyros muziejuje (Vytauto g. 29) parodos „Šešupe iki Nemuno“ atidarymas. Renginio metu leisimės į menamą žygį Šešupe kartu su Salemonu Paltanavičiumi, Kęstučiu Subačiumi, Rasa Januškiene, Eglė Alenskaite,  Elena Rupeikiene, Valentinu Juraičiu ir Angele Radzevičiene.

Renginys nemokamas.

Rugpjūčio 24 d. (šeštadienį)  9.30 val. Marijampolės kraštotyros muziejus pakvies pirmąją dienos pusę aktyviai praleisti kartu žygyje pėsčiomis „Šešupės pakrantėmis“ maršrutu Poezijos parkas – Meškučių piliakalnis.

Susitinkame Poezijos parke prie paminklo Vytautui Kernagiui atminti.

Būtina išankstinė registracija tel. 8 69013877arba el. p. markrmuziejus@gmail.com

Renginys nemokamas.

Rugpjūčio 24 d. (šeštadienį)  11.00 val. Marijampolės kolegijos Kultūrinės ir edukacinės veiklos klasteris „Kvietiškio dvaro aplinkos pritaikymas rekreaciniams bendruomenės poreikiams“ (P. Armino g. 24-4), pasiūlys baidarių žygį Šešupe “Ką pasakoja Šešupės vingiai”.

DĖMESIO! Būtina išankstinė registracija tel. el. p.: vidamickus@yahoo.com

Rugpjūčio 31 d. (šeštadienį) 11.00 val. Lietuvos prezidento K. Griniaus memorialinis muziejus dovanos išvyką „Baltaragio malūnas: sakmė apie velnių karalių“, kurios metu ne tik aplankysime žymiausius Liudvinavo krašto gamtinius ir kultūrinius objektus, bet ir pamatysime mėgėjų teatro „Žalias sodas“ bei vaikų ir jaunimo dramos teatro „Gaja“ (vadovė Vita Gvazdaitienė) aktorių parengtą literatūrinę popietę.

Renginys nemokamas.

Būtina išankstinė registracija tel. (8 343) 91362 arba el. p. grimnmuziejus@gmail.com

The post Muziejų kelias sugrįžta į Marijampolę! appeared first on Sūduvos Gidas.

Planuojama programa

Rugpjūčio 27 d.

10.00 val.Visi renkasi prie Paežerių ežero, kur bus VSAT kinologų pasirodymas su tarnybiniais šunimis.

11.00 val. Sportinės rungtys.

13.00 val. Pietūs (pasienietiškas šiupinys).

16.00 val. Priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos profesijos pristatymas.

17.00 val. Paplūdimio tinklinis.

Rugpjūčio 28 d.

10.00 val. Visi renkasi prie vaikų ir jaunimo centro Vilkaviškyje, vykimas į Vištytį.

11.00 val. Lankymasis Vištyčio regioniniame  parke.

12.00 val. Žygis prie Valstybės sienos (~7 km).

14.00 val. Pietūs (keptos dešrelės ant laužo).

15.00 val. Stovyklos aptarimas, apdovanojimai.

Vilkaviškio rajono savivaldybės informacija

The post VSAT Pagėgių pasienio rinktinė kviečia Vilkaviškio rajono jaunimą į stovyklą “Diena be kompiuterio” appeared first on Sūduvos Gidas.

1. specialusis nuolatinės slaugos poreikis;

2. specialusis techninės pagalbos priemonių – bet kurio tipo neįgaliojo vežimėlio – poreikis;

3. specialusis techninės pagalbos priemonių  poreikis;

4. specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) pirmojo lygio poreikis dėl psichikos ar proto negalios.

Kiekvienas asmuo su negalia (jo atstovas), kurio judėjimo ir apsitarnavimo funkcijos sutrikusios ir kuris negali laisvai patekti į būstą ir jame judėti, gali kreiptis savivaldybę, pateikdamas savivaldybės administracijai raštu laisvos formos prašymą pritaikyti būstą, kuriame jis gyvena.

Būsto (aplinkos) pritaikymas apima neįgaliojo gyvenamo būsto (aplinkos) patalpų minimalų pertvarkymą, smulkius remonto darbus, užtikrinančius neįgaliajam savarankišką ir saugų judėjimą patalpose ir patekimą į būstą. Savivaldybės atsakingi specialistai įvertina būsto pritaikymo poreikį, tai yra kiek ir kokius darbus reikia atlikti. Rekomendacijas dėl būsto pritaikymo neįgaliesiems savivaldybei teikia sudaryta Būsto pritaikymo neįgaliesiems komisija. Savivaldybės atsakingiems specialistams įvertinus ir nustačius būsto pritaikymo poreikį, būsto pritaikymo darbus organizuoja savivaldybė  arba patys pareiškėjai.

Informuojame, kad kiekvienas neįgalusis, kurio judėjimo ir apsitarnavimo funkcijos sutrikusios ir kuris negali laisvai patekti į būstą ir jame judėti, iki kiekvienų metų spalio 1 d.   gali kreiptis į Socialinės paramos ir civilinės metrikacijos skyrių Atgimimo g.12, Kazlų Rūda, pateikti laisvos formos prašymą ir reikalingus dokumentus  dėl būsto, kuriame jis gyvena, pritaikymo. Būsto pritaikymo darbų išlaidos dengiamos iš valstybės ir savivaldybių biudžetų 100 procentų.

Kazlų Rūdos savivaldybės informacija

The post Informacija norintiems pritaikyti būstą appeared first on Sūduvos Gidas.